užkalbėti

užkalbė́ti, ùžkalba, -ė́jo 1. tr. kalboje nuveikti: Žinoma, tavęs da niekas neužkalbė́jo Ktk. Kas užkalbė̃s, už to ana eis ir duos pusę karalystės (ps.) Antz. 2. tr. užkalbinti: Par kiemelį pati išlydėsiu, par laukelį žodžiais užkalbėsiu Trg. 3. tr., intr. užginčyti, neduoti toliau kalbėti: Kam tu žmogų užkalbi – kaip jam reiks, taip jis padarys Jnšk. Aš buvau pradėjęs sakyt [tą naujieną], ale jis tuoj užkalbė́jo, suniekino mane Slm. Nieko negali jam pasakyt – tuoj užùkalba (suniekina) Vb. 4. refl. įsileidus į kalbą, užtrukti: Giros gėrėm, paskui užsikalbė́jom Ėr. Užsìkalbi ir užmiršti padaryt Lp. Vakare su kaimo vaikais ilgai užsikalbėdavo Mš. 5. refl. kalbėjimu užsitraukti nemalonumą: Kalbėk kalbėk, ant savo galvos užsikalbėsi Vb. 6. tr. užtarti: Prašome..., idant Jisai mus teiktųs užkalbėti Tavimpi Tėvop savo brš. 7. tr., intr. burtažodžiais pagydyti: Senė užkalbėjo rožę Jnš. Jis užkalbėdavo kraują, išgąstį, pasiutimą rš. Tas senukas moka užkalbė́ti nuo gyvatės įkandimo Lš. Dančio sopę ažùkalba Km. Jau dantes užkalbėta (nesopa daugiau) Aps. ║ burtažodžiais pakenkti, užburti: Užkalbėjo ir žmogų pavertė vilkalaku Dv. Ana užkalbės, kad nebaugs J.

◊ dañtį užkalbė́ti stengtis įtikinti, įkalbėti ką, kalbant nuraminti, apgauti: Jis tik užkalba dantį, kad aš tik tą padaryčiau Pn. Neužkalbė́si tu jam dañčio, nemislyk, supranta, kad ir vaikas Ut. Iš anksto dañtį užùkalba Ds. Tu man dantų neužkalbėk! Alv. Jis man dantìs užkalbė́jo Švnč.

\ kalbėti; apkalbėti; atkalbėti; dakalbėti; įkalbėti; iškalbėti; nukalbėti; pakalbėti; parkalbėti; perkalbėti; prakalbėti; prikalbėti; razsiskalbėti; sukalbėti; užkalbėti